Get Adobe Flash player
Ad
Ad
Ad
Ad
Ad
Ad
Ad

 

Naukaimio piliakalnis- istorijos sergėtojas

 

Mūsų gimtojoje lietuvių kalboje yra nemažai žodžių, kurie gali nukelti į fantazijų pasaulį. Jau nė neprisimenu, kiek man buvo metų, kai pirmą kartą išgirdau mane sužavėjusį žodį „piliakalnis“. Tada man, mažai mergaitei, šis žodis atrodė labai skambus ir paslaptingas, o kalną įsivaizdavau labai aukštą, su nuostabia pilimi. Tokia,  kaip pasakose.

Kai išgirdau, kad netoli nuo mūsų miestelio yra Naukaimio piliakalnis,  vis prašydavau tėvelių, kad nuvažiuotume jo apžiūrėti. Kai vieną vasaros dieną mano noras išsipildė, teko nusivilti, nes kalnas buvo ne toks jau ir aukštas, o iš įsivaizduotos pilies neradau nė jokio akmenuko. Taip sudužo mano vaizduotės pasaulis.

Nuo to karto ant piliakalnio su draugais, su bendramoksliais ar su savo šeima buvau daug kartų. Kaskart, kai užkopiu į viršų, mane sužavi atsivėrusios gamtos grožis: matau plačius laukus, mišką, gyvenvietę. Net kvėpuoti pasidaro lengviau žiūrint į tolumas. Netoliese yra Naukaimis, todėl visada galvojau, kad piliakalnio pavadinimas kilęs nuo kaimo pavadinimo- naujas kaimas. Pasirodo, kad šis piliakalnis turi dar du pavadinimus- vieni jį vadina Gabrieliškių piliakalniu, kiti- Viškalniu. Nors jis palyginus su kitais piliakalniais yra mažas, tačiau paskelbtas kultūriniu paminklu.           Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, jo aikštelė ovali, o šlaitai statūs, 6-7 metrų aukščio.  1910 m. archeologas ir piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis ištyrė pietinę piliakalnio pusę. Ten aptiko  apie 1m storio akmeninį grindinį. Virš grindinio rado molinių puodų, papuošalų, peilių, kirvukų, karolių, židinių pėdsakų. Rado ir iš romėnų monetų padarytų pakabukų. Aptiko duobę- sandėliuką maisto atsargoms, kuri buvo išgrįsta dviem eilėmis akmenų. Taip pat rado ir suanglėjusių grūdų, duonos gabalėlių, monetų. Piliakalnyje rasta Romos pinigų.

Kas ir kada gyveno ant šio kalno yra neaišku, bet legenda byloja, kad seniai seniai šią vietą supo neįžengiama giria  ir raistas su akivarais. Kartą nuo pajūrio atklydo jaunas bajoras Naukantas su jauna žmona Ugne ir visa artimųjų draugija ir įsikūrė ant kalno.  Pastatė pilį su bokštu, piliakalnio teritoriją aptvėrė tvora. Naukantas prisijaukino du vilkės vilkiukus, juos prirakino prie vartų, kad neįleistų kokio nekviesto svečio. Bajoras medžiojo šalia esančiose neįžengiamose giriose, jo rūsiuose buvo pilna žvėrienos, bičių medaus. Viename pilies kieme jis augino grūdus ir pats kas dieną jų derlių žarstė rankomis. Naukanto pilis klestėjo, buvo garsi savo turtais. Vis dažniau atsiverdavo vartai svečiams ir kaimynams. Tačiau vieną naktį sargybinis Skaistis pranešė, kad vakarų pusėje liepsnoja dangus, o jau kitą dieną pilį apsupo nekviesti svečiai. Tris dienas gynėsi pilies gyventojai, tačiau paskutinę gynybos naktį iš pilies liko tik pelenai ir legendos.

Kita legenda pasakoja, kad piliakalnio vardas kilęs nuo keisto atsiskyrėlio Gabrieliaus, kuris buvo prievarta pakrikštytas tuo vardu. Supykęs už pažeminimą krikšto metu, jis pasitraukė į miškus ir iki mirties gyveno tuomet dar miškais apsuptame piliakalnyje.

Netoli nuo piliakalnio iškilęs nedidelis kalnelis, vadinamas Viškalniu. Gyventojai pasakodavo, kad čia buvo pagonių šventykla.

Taip apie praeitį byloja legendos. Dabartiniais laikais keliaudami link mūsų apylinkių  pasididžiavimo jau nepamatysime neįžengiamų girių, bet vasarą galėsime prisiskinti gėlių ir saldžių žemuogių, pamatyti siūbuojančius javų laukus, pakvėpuoti grynu oru. Žiemą galėsime papramogauti leisdamiesi nuo kalno rogutėmis ar slidėmis. Kadangi šlaitai statūs, žemyn lėksime su vėjeliu, o užkopti aukštyn taip pat reikės jėgų ir kantrybės.

                      Piliakalnis mena ne tik senuosius laikus, jis prisimena, kaip girkalniškiai kalno aikštelėje susiburdavo ir giedodavo Lietuvos himną per Valstybės dieną, degindavo laužus per Baltų vienybės dieną. Dabar dažniausiai jis stūkso niūrus, apleistas ir vienišas. Tik pavieniai beržai, augantys  ant kalno šonų, saugo jo paslaptis ir ramybę.

                       Aš jau esu šeštokė ir suprantu, kad gamtą ir jos grožį reikia saugoti ir puoselėti. Naukaimio piliakalnis taip pat yra gamtos ir istorijos dalis, todėl negalima jo niokoti, kasinėti, deginti žolės.  Tikiuosi, kad istorikai ir archeologai kada nors susidomės šiuo kultūros paminklu ir apie piliakalnį ir jo praeitį žinosime daugiau.

 

 

      Sabina Dulevičiūtė,

6 klasės mokinė