Get Adobe Flash player
Ad
Ad
Ad
Ad
Ad
Ad
Ad

Kelionė po Žemaitiją

Gegužės 3 dieną mes, aktyviausi tarptautinio projekto „Šiandien skaitytojai, rytoj lyderiai“ dalyviai (dalis septintokų ir devintokų), išvykome į ekskursiją „Įžymūs XVIII- XX a. Žemaitijos rašytojai ir kultūros veikėjai“, kurios tikslas buvo aplankyti  S.Stanevičiaus- mūsų kraštiečio, garsaus pasakėtininko, liaudies dainų rinkėjo, D. Poškos- pirmojo senienų muziejaus Lietuvoje įkūrėjo, istoriko, rašytojo, I. Simonaitytės- garsiausios Mažosios Lietuvos rašytojos (šiemet minimi jos jubiliejiniai metai)- muziejus, plačiau susipažinti su jų gyvenimu, veikla ir kūryba .

  1. Stanevičiaus tėviškėje,Viduklės seniūnijos Kanopėnų kaime, mus maloniai pasitiko sodybos prižiūrėtojas K. Krolys, aprodė rašytojo sodybą, papasakojo apie jo gyvenimą ir kūrybą. Pamatėme įvairių senovinių buities daiktų,rakandų, sužinojome, kuo ir kaip gyveno smulkūs bajorai XIX amžiuje, prisiminėme pasakėčias ir įsiamžinome ant suolelio prie lapės ir varno. Visiems labai patiko ir šuniukas, kuris, kaip sakė gidas, kažkada priklydo ir nuo to laiko saugo sodybą.

                      Kitas mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Dionizo Poškos Baublius. Malonios muziejininkės mums aprodė veikiančias parodas ir pasiūlė susipažinti su Šilalės krašto žymiais žmonėmis ir įvykiais žaidžiant virtualų žaidimą su išmaniuoju televizoriumi. Buvo įdomu, tačiau visi nekantriai laukėme apsilankymo Baubliuose.

Kai įėjome pro stiklines dureles į stiklinį trikampį, pamatėme įspūdingo dydžio ir grožio ąžuolo namelį, panašų į grybą. Tai – Baublys. Jų iš viso yra du. Yra daug versijų, kodėl šie „nameliai“ taip  pavadinti. Muziejininkė pasakojo, kad vieni sako, jog tai kilo nuo statybininkų baubimo (dainavimo), kiti aiškina, jog pakilus vėjui šie ąžuoliniai nameliai skleidžią į baubimą panašią melodiją. Nesu linkusi tikėti dar nepatvirtintais faktais, bet neabejoju, jog šio pavadinimo kilmė be galo įdomi.

Iš muziejininkės pasakojimo daug sužinojome apie Dionizo Poškos asmenybę ir kūrybą, bendravimą su žmonėmis, meilę žmonai Uršulei. Nustebino, kad jis pats išskaptavo ąžuolus, kad vienas iš Baublių buvo jo „darbo kambarys“ , kuriame galėjo tilpti net 12 vyrų ir dar daug kitų dalykų. Apsilankėme ir malūne, sužinojome jo istoriją, apžiūrėjome jo patalpas.

Bijotai mus sužavėjo savo išpuoselėta aplinka, puikiu parku, kurio medžių paunksmėje visi draugiškai susėdę ant žolytės užkandžiavome.

Paskutinis mūsų kelionės tikslas buvo apsilankymas Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Klaipėdos rajone, Priekulės miestelyje . Iki jo keliavome daugiau negu valandą, tad kelionės metu skaičiavome, kiek ir kokių kaimų bei miestelių pravažiavome.

                      Atvykus į muziejų muziejininkė pirmiausiai mums papasakojo apie rašytojos gyvenimą. Sužinojome, kad I. Simonaitytė gimė netoliese esančiame Vanagų kaime, kad neturėjo tėvo, kad buvo luoša, kad didžiąją metų dalį gyveno Vilniuje, o šiame namelyje vasarodavo.  Apžiūrėję svetainę turėjome atspėti , kur mėgdavo sėdėti rašytoja, kai priiminėdavo svečius. Pirmasis, pažvelgęs į aptrintą sofos atlošą,  tikslią sėdėjimo vietą pasakė devintokas Tautvydas K. Gidė papasakojo, kad rašytoja savo svečiams siūlydavo kavos arba kafijos, taigi sužinojome, kad kafija ji vadindavo kavą, pagamintą iš cikorijos.

Užkopę į mansardą pamatėme stiklu įrėmintas vitrinas, kuriose eksponuojamos rašytojos knygos, rankraščiai, išlikę asmeniniai daiktai: spausdinimo mašinėlė, akiniai,  nuotraukos, įamžinančios jos gyvenimo akimirkas ir kt. Muziejininkė daug pasakojo apie I. Simonaitytės kūrybą, pažiūras, pomėgius.

                      Aplankę muziejų, pasisėmę žinių ir įspūdžių, pasukome namų link. Nors ir pavargome toli keliaudami, džiaugėmės, kad literatūrinė ekskursija buvo įdomi ir naudinga,  nes įgytas žinias ir kultūrinę patirtį panaudosime literatūros ir kitose pamokose.

Gita Gliaudytė, 7 klasės mokinė